Kitų tautų stereotipai dažniausiai atsiranda dėl žinių stokos. Pristatome keletą įsišaknijusių Lenkijos ir lenkų stereotipų, kuriuose, kaip kreivame veidrodyje, atsispindi karikatūrinis lenkų portretas, daugeliu atveju atitrūkęs nuo tikrovės. Kita vertus, kiekvienoje karikatūroje slypi tiesos grūdas...
Iš tikrųjų, lenkai negali pasigirti puikiomis užsienio kalbų žiniomis. Lenkija šiuo atžvilgiu gerokai atsilieka palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis-narėmis. Naujausių tyrimų duomenimis, tik 8% lenkų teigia mokantys bent vieną užsienio kalbą. Paguodžia nebent faktas, kad vis dauguma jaunimo gali bent jau susikalbėti užsienio kalba. Tačiau situacija nėra tokia beviltiška kaip galėtų atrodyti. Daugelis jaunų žmonių susikalba angliškai, vyresnių kartų atstovai dar prisimena rusų kalbą, kurios privalomai mokėsi mokyklose komunistiniais laikais. Šiuo metu pasidarė madinga mokytis užsienio kalbų, tiek populiariausių, tiek egzotiškų, pvz.: japonų. Susidomėjimą užsienio kalbomis liudija užsienio kalbų kursų populiarumas bei didelis skaičius norinčių studijuoti užsienio kalbas universitetuose. Įdomu, kad lenkai greičiau ir lengviau įgyja užsienio kalbos žinias lyginant su italais ar ispanais, tačiau lenkams trūksta pietiečiams būdingo pasitikėjimo savimi ir lengvumo bendraujant užsienio kalba.
Šis stereotipas iš dalies teisingas, ypatingai kalbant apie vyresniąją kartą, gyvenusią komunizmo laikais. Kita vertus, tais laikais netrūko priežasčių nepasitenkinimui ir nusiskundimams. Nuolatinis būtiniausių prekių (mėsos, skutimosi peiliukų, cukraus ar tualetinio popieriaus) trūkumas, kasdienio gyvenimo absurdai (ilgiausios eilės, beprasmė biurokratija ir nuolatinė propaganda) palaužtų kiekvieno kantrybę. Nesitikėdami jokių pokyčių žmonės išreikšdavo savo nepasitenkinimą skundais. Kita vertus, lenkai moka pasišaipyti iš savęs. Sakoma, kad socialistinių šalių bloke Lenkija buvo linksmiausias barakas. Absurdiškos kasdienio gyvenimo situacijos suteikė peno daugeliui puikių lenkiškų komedijų ir kabaretų programų.
Staigūs politiniai pokyčiai, įvykę po 1989 m., ir kapitalistinės sistemos diegimas daugeliui žmonių reiškė netikrumą, bedarbystės grėsmę, pajamų sumažėjimą. Nusivylę naująja sistema žmonės išlieja savo emocijas skundais. Prisitaikymas prie naujos sistemos nėra lengvas, ypač vyresniajai kartai. Todėl daugiau nei pusė Lenkijos gyventojų, nepaisant šalies ekonominio augimo ir narystės ES, mano, kad jų gyvenimo kokybė nepagerėjo. Populiariausia nusiskundimų ir anekdotų tema išlieka politika ir politikai.
Tačiau Lenkijos jaunimas nelinkęs skųstis. Panašiai kaip ir jų bendraamžiai Vakarų Europos šalyse, jaunieji lenkai su viltimi žvelgia į ateitį, yra pasiruošę naujoms galimybėms ir naujiems iššūkiams.
Ilgus amžius Lenkija buvo daugiatautė šalis, kurioje taikingai sugyveno įvairių etninių ir religinių grupių atstovai. Lenkijoje gyvena daug užsieniečių (mokslininkų, studentų, kvalifikuotų įvairių sričių specialistų), kurių antrąja tėvyne tapo Lenkija. Lenkija tapo namais daugeliui pabėgėlių iš skurdžių Afrikos ir Azijos šalių, buvusios Jugoslavijos ir Sovietų bloko šalių, kurie buvo priversti palikti savo gimtinę dėl karo suirutės ar politinių priežasčių. Jiems suteikiamos laikinosios vizos, pastogė ir pagalba ieškant darbo. Lenkijoje gyvena įvairios tautinės mažumos – ukrainiečiai, vokiečiai, romai, lietuviai ir kt. Jie gali laisvai puoselėti savo kultūrines ir religines tradicijas.
Antisemitizmo genezė – ginčų objektas, tačiau akivaizdu, kad antisemitizmas nėra išskirtinis lenkų tautos bruožas. Lenkijoje įstatymai draudžia bet kokias rasinės ar religinės diskriminacijos apraiškas. Žydų tautinė mažuma turi tokias pačias teises kaip ir kitos tautinės ir religinės mažumos Lenkijoje. Lenkijos vyriausybė, 1987 m. atnaujinusi diplomatinius santykius su Izraeliu, siekia tautų tarpusavio supratimo. Tuo tikslu organizuojamas Izraelio jaunimo kelionės į Lenkiją, seminarai bei Holokausto metinių paminėjimai. Jaunimas, atvykstantis į seminarus, ieško savo šaknų ir bando suvokti praeitį.
Iš tikrųjų, alkoholinių gėrimų vartojimas įvairiomis progomis lenkų kultūroje turi gilias šaknis. Alkoholio nevengė nei diduomenė, nei paprasti žmonės. XVII a. bajorai buvo netgi sugalvoję šūkį: “Gerk ir valgyk, tik atlaisvink diržą.” Iki šiol susitikimai prie gausiai valgiais ir gėrimais apkrauto stalo – labai svarbi lenkų tautos tradicija. Lenkai mėgsta gerai pavalgyti ir išlenkti taurelę, tačiau klaidinga būtų galvoti, kad tipiškas lenkas – mėgstatis išgerti apsirijėlis. Lenkai dažnai lankosi baruose ir kavinėse: čia susitinkama su draugais ir pažįstamais. Populiariausiu alkoholiniu gėrimu išlieka degtinė. Lenkija garsėja aukšta šio gėrimo kokybe ir rūšių įvairove. Tačiau jaunesnioji karta dažniau renkasi alų, kuris skoniu ir kokybe prilygsta garsioms vokiškoms ir čekiškoms alaus rūšims.
Daugelis užsieniečių galvoja, kad Lenkija – ypatingai pavojinga šalis. Turistams dažnai patariama saugotis norinčių padėti lenkų arba niekada nepaleisti rankinės. Įsitikinimas, kad Lenkijoje nusikaltėliai tyko kiekviename žingsnyje – gerokai perdėtas. Verta prisiminti, kad vagystės egzistuoja visur, kur yra daug turistų. O pasaulinio terorizmo akivaizdoje beveik kiekvienoje šalyje neįmanoma jaustis visiškai saugiems.
Atsargumo dėlei verta prisiminti keletą patarimų. Kadangi dažniausi nusikaltimai – įsilaužimai į automobilius, verta palikti automobilį saugojomoje mašinų aikštelėje, kurią rasite kiekviename Lenkijos mieste. Mokestis už valandą apie 3-5 PLN priklauso nuo miesto dalies. Nepalikite vertingų daiktų automobilyje, ypatingai ant priekinių ir užpakalinių sėdynių ar kitose matomose vietose. Jeigu pavogtas jūsų automobilis, būtinai praneškite policijai. Nors tikimybė, kad pavogtas automobilis bus rastas – nedidelė, tačiau vagystės patvirtinimas policijos komisariate būtinas, norint išsireikalauti iš draudimo kompanijos žalos atlyginimą.









